Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Apolineras

Gijomas Apolineras (Guillaume Apolinaire), kurio tikrasis vardas Vilhelmas Apolineras de Kostrovickis, ‒ italų kilmės prancūzų rašytojas, gimė 1880 m. rugpjūčio 26 d. Romoje, mirė 1918 metais Paryžiuje.
Vaikystėje ir jaunystėje Apolineras daug keliavo po Prancūzijos pietus. Nors mokėsi įvairiose mokyklose, nė vienos jų nebaigė, lavinosi pats, ir tai vėliau sukėlė nemažai problemų: jaunuolis buvo protingas, daug žinojo, bet neturėjo diplomo, kvalifikacijos ir darbo. Atvykęs į Paryžių negalėjo susirasti darbo, labai skurdo. Dirbo guvernantu (turtingų šeimų vaikų auklėtoju) vokiečių šeimoje. Nepaisant sunkumų, iškilusių Paryžiuje, rašytojas siekė gauti Prancūzijos pilietybę. 1914 m. išėjo į frontą kaip Pirmojo pasaulinio karo savanoris, kovėsi artilerijoje, vėliau tapo pėstininku. 1916 m. buvo sunkiai sužeistas sviedinio skeveldros, jį dukart operavo, bet išgyveno. Po dvejų metų, 1918-aisiais, mirė Paryžiuje kilus gripo epidemijai.
Apolineras kūrė prozą, poeziją, dramas, parašė nemažai meno kritikos straipsnių, žurnalistinių apybraižų. Domėjosi vizualiaisiais menais, palaikė ryšius su ispanų dailininku, kubizmo srovės kūrėju Pablu Pikasu (Pablo Pikasso). Apolinero kūrybai būdingas intelektualumas, ypač stiprus filosofinis kontekstas. Joje svarstoma apie realybę kaip filosofinę kategoriją, kuri turi tris svarbiausias formas ‒ išorinę, vidinę ir meninę. Apolinero manymu, nuo meninės realybės priklauso ir kitos dvi realybės formos.
Būdamas gyvas, Apolineras išleido 4 poezijos knygas: Bestiarijus, arba Orfėjaus kortežas (1908), Alkoholikai (1913), Gyvenimas vardan meilės (1917) ir Kaligramos (1918). Poezija Apolinerui yra realybės formų suvokimo džiaugsmas, savo esmės ieškojimas. Ji neatsiejama nuo nuostabos. Svarbiausios poetinės priemonės ‒ alegorija ir metafora, o tematika grįsta filosofinėmis opozicijomis (iliuzija ‒ tiesa, chaosas ‒ harmonija, karas ‒ taika, aistra ‒ intelektas) ir jų sinteze. Rinkinyje Alkoholikai kalbama apie vidines žmogaus dramas, vidinės ir išorinės realybės konfliktą: jausmus be atsako, socialinį pažeminimą ir atskirtį (Nelaimingo įsimylėjusiojo daina, Laužas ir kt.). Svarbi Apolinero poezijoje laiko tema: praeitis yra neįveikiama, ateitis ‒ neįvykdoma. Vaizduojamas specifinis peizažas: naktis, žvaigždės, rūkas, kruvinos ugnys ‒ vienatvės ir dvasios skausmų simboliai. Kaligramose vyrauja kareiviškos lemties tema, mirties nuojauta, pasmerktojo agonija. Kai kurie tekstai ‒ testamentinio pobūdžio. Karo žiaurumus patyrusio poeto kūryboje karas žmogų nuasmenina, padaro jį mechanizacijos produktu. Tokia gyvenimo patirtis paveikia visas jo gyvenimo sritis. Apolineras neromantizuoja karo: jo eilėraščių žmogus jaučia tik nuovargį, baimę, nusivylimą, nes gyvenimas nuvertinamas ‒ per minutę gali žūti ištisas pasaulis.
Apolinero poetinę kryptį nustatyti gana sunku. Ankstyvieji jo eilėraščiai priskiriami neoromantizmui (meno krypčiai, jungiančiai romantizmo ir simbolizmo, impresionizmo ar realizmo idėjas) ir postsimbolizmui (po simbolizmo atsiradusiai meno krypčiai). Vėlyvesnė poetinė kūryba siejama su analitiniu kubizmu (analitinis kubizmas pirmiausia susijęs su dailės technika, kurios žymiausias atstovas Pikasas; svarbiausi tapybos bruožai: trimatės formos dvimačiame paveiksle, linijų paprastumas, naudojami rudi, neutralūs atspalviai). Tačiau Apolineras nebuvo tik vienos literatūrinės krypties ar žanro šalininkas, taip pat žymūs jo eilėraščiai-kaligramos (eilėraščio forma vizualiai sukuria reikšmingą vaizdą).

Neringa Mikalauskienė

Literatūra

Apolineras

Ar žinote, kad...